Pasakojama, kad senais laikais tiltas buvo ne dabartinėje vietoje, bet apie 500 metrų į pietus iš ąžuolo rąstų, kurių liekanos aptinkamos ir dabar. Vėliau statytą, taip pat medinį tiltą sudegino Pirmojo pasaulinio karo metu traukdamiesi rusai. 1930 metais per vasarą pastatytas dabartinis Užpalių Vytauto Didžiojo tiltas. Gelžbetoninio trijų arkų tilto projekto autorius architektas, inžinierius statybininkas Pranciškus Markūnas. Per II pasaulinį karą, užpaliečių pasakojimais, jį bandė subombarduoti traukdamiesi tiek rusai, tiek vokiečiai, bet nė viena bomba į tiltą nepataikė.
Nuotrauka Benjamino Pakenio
Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas" (1999 m.):
Pasakojama, kad labai senais laikais tiltas per Šventąją buvęs iš ąžuolo rastų, kurių gabalų, pajuodusių, upės vandens nugludintų, kartais iš gelmės ištraukiama ir dabar... Ir ne dabartinėje tilto vietoje jis buvęs, bet gerokai toliau į pietų pusę, ties Antano Adomaičio daržu (J. Basanavičiaus g. 37).
Dabartinio tilto pirmtakas buvęs taip pat medinis. Nei kas jį statė, nei kada niekas nebegali pasakyti. Jo paslaptis drauge su mūsų proseneliais ilsisi pušų apgaubtame kalnely... Seniausieji užpalėnai pasakoja tik apie jo žūtį ir naujojo statybą.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, rusu armijai traukiantis, prie tilto buvę privežta žibalo, dervos. Buvo palikta ir ketvertas kareivėlių. Užduotis - sudeginti tiltą. Nors vokiečiai juos apšaudė, vienas kareivis buvęs sužeistas, tačiau užduotį rusai įvykdė - tiltas buvo sudegintas.
Tada, jau vokiečiams šeimininkaujant, greitosiomis buvęs suręstas mažas tiltelis, bet toks žemas, kad pakilęs upės vanduo dažnai ji apsemdavęs. Todėl buvęs pasamdytas žydas, kuris, kol bus pasiautas naujas tiltas, sekmadieniais ir turgaus dienomis perkeldavęs valtimi žmones iš vieno kranto į kitą.
Medinis tiltas nebepatenkinęs užpalėnų - sumanyta statyti naują. Varžėsi keli statybos rangovai. Sakoma, kad tilto statyba buvusi patikėta Žemčiūgovui, kilusiam kažkur nuo Žaliosios. Tačiau statyba nebuvusi lengva ir labai pelninga, nes upės krantuose - paversmiai, neleidžantys betonuoti. Iš Kušlių miško privežta daug medžių, atgabenta apie 30 pūdų sverianti „boba", su kurios pagalba, pritaikę kad ir nesudėtingą techniką, kalė į paversmingą krantą nusmailintus 5-6 metrų ilgio rąstus - medį prie medžio. Paskui juos apliejo cemento mase.
Nepaisant sunkumų, tiltas pastatytas greitai: pradėjo pavasarį, o rudenį, spalio ar lapkričio mėnesį, statyba buvo baigta. Tai buvo 1930-ieji - Vytauto Didžiojo metai. Darbo priimti atvažiavusi komisija, sudaryta ne tik iš vietinės valdžios atstovų, bet ir inžinierių iš Kauno, ministerijos pareigūnų. Komisijai stebint, ant tilto suvažiavę apie 12 sunkvežimių, pakrautų smėliu. Kalbėta, jog tiltas nuo tokio svorio nusėdęs tik 5 centimetrus.
Tilto statytojai naudojęsi ir vietinių gyventojų paslaugomis. Medžius iš Kušlių miško arkliais vežę ir kitus statybos darbus dirbę A. Vanagas, B. Urbonavičius ir kiti vyrai.
Pastačius tiltą, turėkluose buvo įmontuotos metalinės plokštės, papuoštos Vyčio ženklu ir ąžuolo lapais, su užrašu: „Tiltas statytas 1930 - Vytauto Didžiojo metais". Pokario metais sovietinei valdžiai šie ženklai ir žodžiai, matyt, labai nepatiko, tad plokštės, nors lengvai ir nepasidavė, apie 1951 m. buvo išplėštos ir kažin kur nudangintos. Taip keletą dešimtmečių ir styrojo ištrupintas betonas, surūdiję varžtai - tarsi negyjančios žaizdos...
Prasidėjus atgimimo sąjūdžiui ir kai kuriems miestelio gyventojams ėmus kelti šį klausimą spaudoje, Utenos rajono partijos komiteto biuras nutarė „atstatyti prie tilto per Šventąją Užpaliuose metalines lentas su užrašu: „Tiltas statytas 1930 - Vytauto Didžiojo metais", papuošiant lietuvišku Vyčio ženklu ir ąžuolo lapais".
1989 m. vasario 16 d. Įvyko naujųjų tilto ženklų šventinimo apeigos, po daugelio okupacijos metų vėl viešai suskambėjo Lietuvos himnas, o kultūros namuose vyko iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas.