Print

Sunykus Livonijos kalavijuočių ordino galybei, Švitrigailos ir Žygimanto tarpusavio kovų dėl sosto metu sugriautų bei sudegintų pilių, gynusių Vilnių ir Lietuvos centrą, jau nebebuvo reikalo atstatyti, nes jos neteko strateginės reikšmės. Tuomet į tinkamesnes amatams ir prekybai vietas kėlėsi daugelis senųjų gyvenviečių. Atokiau nuo buvusių pilių įsikūrė Tauragnai, Linkmenys, Užpaliai, Utena.
Nuo seno nemažai ginčų buvo aiškinant Užpalių vardo kilmę. Vieni tvirtina, kad vietovė vardą gavusi nuo kairiojo Šventosios intako - Užpalos upelio, tekančio šiauriniu gyvenvietės pakraščiu. Kiti teigia, kad vardas kilęs is prielinksnio „už" ir daiktavardžio „palios" (pelkės). 
Iš kartos į kartą perduodamas toks padavimas, paremiantis pastarąją nuomonę.
Senų senovėje netoli dabartinių Užpalių buvusios pelkės, mūsų prosenelių paliomis vadintos. O už jų stūksoįę dideli miškai. Čia medžiai buvę gražiai nuaugę, aukšti, tiesialiemeniai. Todėl žmonės šį mišką vadino Lygiuoju mišku. Užpalių ir aplinkinių dvarelių ponija labai mėgusi medžioti, todėl dažnai ir jodavę į mišką. Kelyje paklausti, kur skuba, atsakydavę:
- Už palių, į Lygųjį mišką! Tenai, už palių!.. Taip ir atsiradęs miestelio pavadinimas, kiti pasakojimai byloja apie kitokią vardo kilmę.

Prie upės gyveno didelis žmonių būrys, bet jie neturėjo ramybės - juos dažnai užpuldavę priešai, žudydavę žmones, plėšdavę turtą. Taigi užpuolimai būdavę iš tiesu baisūs. Nuo žodžių „pulti", „užpuolis", „užpuolimas" ir vietovė gavusi Užpalių vardą. Sklando dar ir kita Užpalių pavadinimo versija. Neva, kur dabar įsikūręs Užpalių miestelis, buvęs didelis dvaras, kurį valdęs ponas Užpalis. Laikui bėgant, dvaras išnyko, o vietovė taip ir liko pavadinta buvusio dvarininko vardu.
Dargi manoma, kad senoji rytietiška vardo lytis buvo Užupaliai. Juk ir vokiečio Vartbergės kronika (1373 m.) mini castrum Usupelle.
Mūsų miestelis - paskutinio Gediminaičio Žygimanto Augusto kūrinys. Jis kūrėsi XVI a. prie dvaro, dabartinėje vietoje, kur ėjo prekybos kelias, jungęs Vilnių su Ryga. Toks kelias savo istoriją. Tai matyti iš 1388 m. Gedimino prekybos sutarties su Livonijos ordinu. Kelias iš Rygos į Vilnių ėjo pro Užpalius, Balninkus, Giedraičius, Nemenčinę. O Užpaliai tuo metu buvo vienas Gedimino dvarų. Miestelio reikšmė augo. XVI a. Užpalius norėta paverst, net miestu. 1551 m. Seimas priėmė nutarimą apdėti mokesčiais valstybinius miestus. Sidabrinės mokesčio, paskirto Lietuvos miestams, tų pačių metų sąrašuose minimi ir Užpaliai. Kaip valdovo dvaras Užpaliai mokėjo dešimt kapų (kapa lygi 60 vienetų grašių), kai kiti, mažesni, mokėjo per pusę mažiau.
1569 m. minima Užpaliuose įsteigta seniūnija. Užpalių reikšmė matoma ir iš to, jog Stepono Batoro laikais, vykstant nuolatiniams karams su Maskva, 1577 m. gruodžio 2 d. kariuomenės surinkimo vieta, besiruošiant žygiui į Maskvos apylinkes, buvo paskirta Užpaliuose.
Po truputi Užpaliai formavosi kaip prekybos centras: atsirado keletas smuklių, imta verstis linų bei kanapių prekyba.
Ypač miestelis suklestėjo, kai 1792 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Uzpaliu herbas1792Jau prabėgo 200 metų, kai Užpalių miestelis gavo laisvojo miesto teises ir herbą. 1792 m. vasario 25 d. miestelėnams pavyko Išsirūpinti iš valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegiją, pagal kurią Užpaliams buvo suteiktos laisvojo miesto teisės. Miestiečiams buvo pripažinta žemės paveldėjimo teisė, asmeninė laisvė, leista kurti mieste savus valdžios ir teismo organus, laisvai išsirinkti burmistrą, vaitą, tarėjus, raštininką ir kt. Pagal tą pačią privilegiją Užpaliams buvo suteiktas herbas, kuris turėjo pabrėžti naują miesto teisinę padėti, išskirti jį iš kitų, neprivilegijuotų miestelių. Herbą apibūdinančiame straipsnyje rašoma: „O kad minėtas Užpalių miestas taip teismo, taip ir miesto valdymo reikaluose patirtu tikrą garbę, jam suteikiame herbą tokį, koks čia yra matyti nupieštas, tai yra ant mūrinio postamento su įrašu: „1792 m. Užpalių miesto herbas", tarp dviejų suremtų lauro medžio šakelių žydrame lauke vaizduojamas prekybai surištas linų pundelis, kuriais ypatingai šitas miestas garsėja. Viršuje vėliava su jrašu: „Per prekybą miestai auga". Šį herbą tam miestui leidžiame naudoti antspauduose ir bet kuriuose ženkluose".

Deja, šios privilegijos originalo su spalvotu miesto herbo piešiniu neišliko. Tačiau yra kitas lygiavertis jam šaltinis - Lietuvos metrika, kur, perrašant privilegiją, buvo nupieštas ir herbas. Užpalių miesto herbas - tai vienas profesionaliausiai XVIII a. pab. nupieštų miestų herbų. Užpaliai priklauso prie tų nedaugelio Lietuvos miestų, kurių privilegijose yra nurodyti herbo simbolikos parinkimo motyvai. Juk iš tiesų linininkystė ir prekyba linais čia buvo vienas svarbiausių verslų. Ypač užsienio rinkoje buvo vertinami Rokiškio, Užpalių, Kupiškio ir kitų šio krašto vietovių linai.
Kai po trečiojo (1795 m.) Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuva ilgiau nei šimtmečiui pateko Rusijos imperijos sudėtin, buvo palaidotos viltys išsaugoti Užpalių miestiečių savarankiškumą, ilgam buvo užmirštas ir kadaise šiam miestui suteiktas herbas.
1998 m. gruodžio 7 d. Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento oficialiai atkūrė Užpalių herbą pagal etaloną, kurį parengė prof. Albertas Gurskas, remdamasis Lietuvos metrikos duomenimis.
Miestų herbai, kaip buvusio miestiečių savarankiškumo simboliai, naują reikšmę įgijo XIX a. viduryje. Bene pirmasis 1848 m viešai į miestų herbus atkreipė dėmesį Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, pasinaudodamas istoriko Simono Daukanto išrašais iš Lietuvos metrikos. Bet didžiausią įtaką lietuviškajai heraldikai padarė prieš Pirmąjį pasaulinį karą išspausdinti Jano Obsto darbai - remiantis Lietuvos metrikos duomenimis, buvo aprašytas ir Užpalių miesto herbas, o žinomas šios srities specialistas Tadeušas Dmochovskis parengė keletą piešinių spaudai. Tarp jų buvo ir Užpalių miesto herbas.
XVII a. viduryje Užpaliai buvo nedidelis miestelis. 1663 m. inventoriaus knygose minimos tik Svėdasų, Rinkos, Bikuškio ir Vilniaus gatvės. Čia gyveno miestelėnai, buvo malūnininkas, katilių, kalvių, siuvėjas ir kitų amatininkų.
1765 m. miestelyje, nors ir vadinamame miestu, būta „55 dūmų" (sodybų). Iš jų 9 priklausė žydams. Dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai liudija ir gyventojų pavardės: Daujotis, Butvydas, Kukutis, Gelažėlis, Lungis, Vaškelis, Kirvelis, Petrulionis, Valiūnas, Masiulis, Mikučionis, Mikėnas, Sruoga ir kt. Pasitaikė ir viena kita sulenkinta pavardė - Kapušinskis, Sokolovskis ir pan. Tai atsispindi, pavyzdžiui, ir 1789 m. inventoriuose. Čia minima jau daugiau gatvių:
DUSETŲ (joje buvo 19 katalikų ir 1 žydo odadirbio sodyba bei dvaro karčema, vadinama Čiupna, kurioje irgi gyveno žydai),
DVARO (3 katalikų ir 5 žydų sodybos),
RINKOS (11 katalikų ir 2 žydų sodybos),
BIKUŠKIO (6 katalikų sodybos),
VILNIAUS (29 katalikų sodybos),
UŽTILTĖS (buvo 8 žydų sodybos ir 2 neseniai žydų SLABADOJE užimti sklypai).

Miestelis pamažu augo, daugėjo gyventojų. 1789 m. buvo 68 katalikų žemdirbių dūmai ir 7 žydų trobelninkų dūmai (iš viso 5 sodybos) bei 11 sodybų Slabadoje už Šventosios. Dvare gyveno 25 žmonės, miestelye - 383, laikinai apsigyvenę amatininkai - 84, žydai dvaro karčemoje ir Slabadoje - 68. Taigi iš viso gyveno 560 žmonių. Tuo tarpu Užpalių seniūnijoje buvo 594 dūmai, 4023 žmonės.
Užpaliuose, ypač valdant Sapiegoms (XVIII a. pab. - XIX a. pr.), buvo gaminama labai daug degtinės. Pridygo karčemų. Sapiegos mokėjo turtėti: leidę valstiečiams turėti savo arba nuomoti bravorus, nes iš to turėdavę didžiuli pelną.
Karčemų duodamos pajamos viliojo užpalėnus ne tik XIX a. pr. bet ir vėliau.
XIX a. antrojoje pusėje, susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, Užpalių miestelis ėmė smarkiai plėstis, tačiau miestu netapo. Jį pralenkė Utena. 1833 m. duomenimis, Užpaliuose gyveno 917 žmonių, tuo pat metu Utenoje - 586, Užpaliuose buvo 10 smuklių. Utenoje - 6. Tačiau po keleto dešimtmečių padėtis pasikeitė Utenos naudai.
XX a. Užpaliai - tai nemaža gyvenvietė, įsikūrusi spalvingame Rytų Lietuvos krašte, šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje. Miestelio centre yra netaisyklingos formos aikštė, nuo kurios tęsiasi pagrindinės gatvės: J. Basanavičiaus, Vytauto, Astiko, Pilies. Be to, čia iš visų pusių sueina keliai, jungiantys Užpalius su Svėdasais (14 km), Duokiškiu, Jūžintais (18 km), Sudeikiais (10 km), Dusetomis (20 km), Utena (17 km), Vyžuonomis (8 km).
Turėjo Užpaliai ir antrą aikštę tarp dvaro rūmų ir oficinos. 1928 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtąsias metines, ji iškilmingai pavadinta Nepriklausomybės aikšte. Ta proga pavasarį pasodintas ąžuoliukas tebežaliuoja ir dabar. Paskutiniais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais šioje aikštėje buvo pastatyti Šaulių namai, kurie sovietiniais metais paversti kultūros namais.
Didžiausia miestelio gatvė - J. Basanavičiaus. Šį vardą ji gavo po 1918 metų Vasario 16-osios, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Anksčiau, nuo XVII a., ji buvo vadinama Vilniaus gatve. Ji tęsiasi palei Šventąją „pagarbiu" atstumu, todėl tarpukario Užpalių gyventojai čia pat, miestelyje, turėjo savo. poilsiavietę, nes pačioje pakrantėje namų niekas nestatė. Skaidrus Šventosios vanduo, vaizdingi upės krantai, bei žalios pievelės buvo maloni poilsio vieta ir vietiniam gyventojui, ir atvykusiam svečiui. Deja, dabar to nebėra - nauji namai išdygo prie pat upės, daug kur nebeliko ir žaliosios zonos - jos vietą užėmė čia įsikūrusių šeimininkų daržai.
J. Basanavičiaus gatvė nuo seno vadinama ūkininkų gatve, nes čia gyveno pavyzdingi ūkininkai - Žvironai, Namikai, Jonas Gureckas, Juozas Čeponis, Antanas Adomaitis, Jonas Tarvydas, Jurgis Uborevičius, Tadas Tamošiūnas ir kt.
Šio šimtmečio pradžioje J. Basanavičiaus gatvės sodybos gerokai praretėjo: vykdant žemės reformą, dalis gyventojų išsikėlė į vienkiemius. Astiko gatvė (buvusi Laisvės, Tilto) tęsiasi nuo miestelio centro iki dešiniojoje Šventosios pusėje esančios Krokulės, K. Pakšto ir Kapų gatvių sankryžos. Čia tarpukario metais buvo keliolika įvairaus profilio parduotuvių, pora restoranų. Antradieniais šioje gatvėje vykdavo arklių turgūs, žinomi toli už Užpalių valsčiaus ribų.
Pilies valdovo Astiko atminimas Užpaliuose buvo gražiai pagerbtas, kad ir keista, hitlerinės okupacijos metais - jo vardu pavadinta buvusi Laisvės gatvė! Matyt, žodis „laisvė" ir naciams kėlė nelabai malonių asociacijų... Pokario metais gal prastai istoriją išmanantys ar bijodami būti nacionalistais apšaukti valsčiaus darbuotojai šią gatvę pavadino prozišku Tilto vardu. Tik vėl Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Astiko vardas sugrįžo į Užpalius.
Kaip teigė garsus mokslininkas, geografas Č. Kudaba straipsnyje „Užpaliai, Pilies gatvė", seniausia miestelio gatvė - tai esąs kelias, kadaise jungęs dvarą su pilimi. Tačiau vietiniai gyventojai teigia, kad šis vardas nesąs iš tolimos praeities. Jie prisimena, kad ši gatvė iki 1940 metų buvo vadinama Bažnyčios gatve.
Vytauto gatvelė nedidelė, tačiau jauki. Anksčiau kai kurie žmonės sakydavę, kad tai ponelių gatvė. Mat čia - ir vaistinė, ir dvaro pastatų ansamblis, valsčiaus savivaldybė ir cerkvė, o paskutiniais nepriklausomybės metais suręsti ir Šaulių namai...
Buvo keletas ir mažesnių gatvelių. Viena jų - dabartinė Alaušo g., kuri anksčiau buvo vadinama tai Dunojaus, tai Zavulkos vardu. Nors ilgą laiką, dar ir XX a. viduryje, ant paskutinio šios gatvelės namo buvo išlikusi medinė lentelė su užrašu: „Radvilų g."
Krokulės gatvelė sovietmečiu buvo pavadinta J. Biliūno g. Senoji Raitelių gatvė buvo gavusi Lauko vardą, o dabar pavadinta čia keletą paauglystės bei jaunystės metų praleidusio prof. Kazio Pakšto vardu.
Užpalėnė Ona Baltakienė dar prisimena, kad ant jų namo buvusi prikalta lentelė su užrašu: „Liet. Karių g." Dabar ši maža atkarpėlė nuo Kaniūkų-Krokulės, Užpalių-Butiškių sankryžos iki kapinių vadinama Kapų gatve. Jai priklauso ir visa teritorija palei kapines.
Šiauriniame miestelio pakraštyje sovietinės okupacijos metais buvo Tarybinės Armijos gatvė. Mat pro čia žygiavę pirmieji raudonarmiečiai, žlegėję tankai. Anksčiau šios gatvės dalis nuo malūno ligi Užpalių-Dusetų sankryžos buvo Baudžiavos gatvė, o likusi jos atkarpa į Mažeikiškių pusę buvo pavadinta knygnešio Juozo Baranausko vardu.
Kai kurių gatvelių šiandien, galima sakyti, nė pėdsakų neIiko Taip atsitiko Pašvenčio gatvelei, buvusiai dešiniajame Šventosios krante į šiaurę nuo Astiko g., į Kaniūkų pusę. Tiesa, dabar atsirado nauja to paties vardo gatvė, tik esanti nuo Astiko g. į pietusPanašus likimas ištiko ir Šovos gatvelę, buvusią netoli kapų gatvės.
Suvarius iš kaimų ir vienkiemių gyventojus į miestelį, atsi rado ne viena nauja gatvė. Nuo J. Basanavičiaus g. Į kairę pusė yra Aukštuolių, Lakštingalų, Pergalės, Gailiešionių gatvės. Šalia jų atšakojo mažesnės - Pasalių, A. Žvirono g. Dešinėje J. Basanavičiaus gatvės pusėje - Ringio, Medžiotojų, Kranto gatvelės.
Šventoji dalija Užpalius į dvi dalis. Kairiajame krante -pagrindinė, didžiausia, miestelio dalis.
Nuo seno kai kurios Užpalių dalys turėjo savus, nors neoficialius, pavadinimus, egzistuojančius tik šnekamojoje kalboje. Štai J. Basanavičiaus gatvės gale miestelio pakraštys į Vyžuonų pusę -Galamiestis. Gyvenvietės dalis palei Ringio upelį - Paringys. Lakštingalų gatvelės rytiniame gale, kalnelyje į šiaurę nuo Ringio upelio, buvo Kaukiškės, o dar šiauriau, už kokio šimto metrų, ties buvusiomis senomis, dabar jau išnykusiomis kapinaitėmis, - Kasakiškės. Lauko keliukas nuo Alaušo gatvės, einąs pro šias vietas iki Užpalių-Utenos vieškelio, vadintas Kapų keliu. Šiaurinėje miestelio dalyje, palei Dusetų ir Alaušos kelių sankryžą, - Čiupna. Tai senas, iš XVIII a. išlikęs buvusios dvaro karčemos pavadinimas. Čiupnos teritorijai priklauso Baudžiavos, J. Baranausko gatvelės. Vietovė palei buvusią Bažnyčios gatvę (dabar Pilies) vadinta Ažubažnyčia.
Miestelio dalis dešiniajame Šventosios krante - kadaise buvusi Slabada, dabar vadinama Užtilte (tarm. Ažutilte). Kaip teigia senieji Užpalių gyventojai, XX a. pr. Pašvenčio gatvelė (Pakšto, Mikučionio, Čeponio ir kt. sodybos) žmonių buvo vadinama Kaliamiesčiu, nes čia buvę paskalas nešioti mėgstančių moterėlių. Vėliau šis vardas prigijo visai Užtiltei. Dešiniojoje Šventosios pusėje esančios Motviškės bei Motviškėlės pievos per pavasario potvynius smarkiai užliejamos, tyvuliuoja „kaip marios", todėl po 1923 m. Klaipėdos sukilimo, nuskriejus šiai patriotinei žiniai per Lietuvą, užpalėnai Užtiltę praminė Klaipėda.
Senovėje Užtiltė dar buvo vadinama Liepava. Mat čia augęs gražus liepynas, kuris tęsėsi net ligi Dvarašilio. O vėliau, XIX a. pab.-XX a. pr. žydelis Mauša savo karčemą taip pat pavadinęs tuo gražiu Liepavos vardu.
Pietvakarinis miestelio kampas, esąs tarp Krokulės g., vieškelio i Butiškių kaimą ir kapinių, vadinamas Pakape. Buvusios Šovos gatvelės teritorija vadinta Pažydžiu, nes čia gyvenę daug žydų. Juos sušaudžius, dauguma namų likę tušti, o frontui einant j vakarus, viskas sudegė. Liko tik tuščias laukas.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, Užpaliai buvo valsčiaus centras. Dauguma miestelio sodybų buvo šviesios, švarios, pasipuošusios spalvingais gėlių darželiais. Gatvėse - akmenų grindinys. Pasakojama, jog anksčiau, kai gatvės dar buvo negrįstos, miestelyje būdavęs baisus purvynas, net „vežimai ligi stebulių klimpdavo".
Be valsčiaus savivaldybės, Užpaliuose buvo policijos nuovada, paštas, vaistinė, senelių prieglauda, garinė pieninė, žemės ūkio smulkaus kredito bankelis. Veikė 4 klasių vidurinė ir lietuvių bei žydų pradinės mokyklos. Dirbo gydytojas, veterinarijos gydytojas, buvo galvijų kontrolės ratelis. Buvo ir malūnas su lentpjūve bei elektros jėgainė, tiekusi šviesą miestelio gyventojams. Moderni buvusi I. Pakšto baldų bei namų įrenginio dirbtuvė, kuri apie 1935 m. perkelta į Uteną.
Labai nukentėjo Užpaliai Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečių armijai traukiantis. Miestelis buvo sudegintas, sugriautas. Tuščiomis langų kiaurymėmis žvelgė mūrinių namų griuvėsiai miestelio centre. Rinkos aikštėje žiojėjo aviacinių bombų išrastos duobės, daugelį metų karo pėdsakus priminė tankų sugadintas gatvės grindinys.

Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas" (1999 m.).