Spausdinti

Užmirštųjų atminimas

Sovietu valdžios grįžimas 1944 m. vasarą daugumai Lietuvos gyventojų buvo nepriimtinas. Ir tai suprantama: žmonės dar puikiai prisiminė barbariškus trėmimus į Sibirą 1941-ųjų birželį, klaikias žudynes Rainių miškelyje, Panevėžyje, Pravieniškėse... Nepamiršo užpalėnai ir 1941 m. birželio 24 d, be jokios priežasties sušaudytų Prano Uborevičiaus, Jono Juškos, Kazio Žemaičio...
Netrukus pradėta jaunus vyrus šaukti įsovietų armiją. Didelė šaukiamųjų dalis tos mobilizacijos vengė ir iš karto atsidūrė už įstatymo ribų. Prasidėjo jaunų vyrų gaudynės.  Pasipildavo į kaimus įgulos kareiviai, enkavedistai ir ieškodavo jaunuolių, neįstojusių į armiją ir bėgančių ieškoti prieglobsčio į artimiausius miškus. Gaudytojams pasitraukus, jie vel grįždavo, namus, nors visą laiką jautė kylančią grėsmę.
Paskatinimą pardėti ginkluota kovą lėmė ne tik minėti įvykiai, sukrėtę visą tautą, bet ir nežmoniškas enkavėdistų bei kareivių elgesys su vietiniais gyventojais: jie pradėjo žūdyti, nieko nežiūrėdami, jiems po ranka pakliuvusius nekaltus žmones - jaunus vyrus, paauglius, net vaikus.

Viena pirmųjų tokių aukų - Šarkių kaimo vaikinas Jonas Šukys. Prie Kušlių miško sušaudytas šešiolikmetis Prievelys ir dar du jo bendraamžiai iš Linskio kaimo. Juos užtiko troboje lošiant kortomis. Aklos neapykantos auka tapo ir devynmetis Leikų Antanukas iš Miškinių vienkiemio...
Matydami tokį okupantų siautėjimą, Užpalių krašto vyrai suprato, kad nebėra kitos išeities, kaip ginklu kovoti su ginkluotais užpuolikais, Visuose didesniuose apylinkės miškuose ėmė burtis ginkluotų vyrų - partizanų būriai. Ginklų tuo metu netrūko, nes, praeinant frontui, jų visur buvo likę. Ir vietiniai gyventojai juos mielai ati duodavo partizanams.
Ne visų slapstytis priverstų vyrų pozicija buvo vienoda. Vieniems atrodė, jog būtina jungtis į būrius ir aktyviai dalyvauti kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Kita besislapsčiusių dalis manė, jog pagrindinis tikslas - išsaugoti savo gyvybę. Taip manantys vyrai slapstėsi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. 
Buvo, deja ir tokių, kurie, pasinaudodami susidariusia situacija ir dangstydamiesi šventu partizano vardu, pradėjo plėšikauti.
Užpalių krašte susiformavo keletas partizanų būrių.
Vienas toks partizanų centras buvo Kušlių miške. Šiam centrui pradžią padarė Kušlių ir Kėpių kaimų vyrai. Netrukus prie jų prisidėjo Mikėnų, Gireišių, Malaišių kaimų vyrai ir kitų kaimų jaunuoliai. Taip susidarė maždaug dvidešimties partizanų būrys, pasivadinęs Gedimino vardu. Vadu išrinktas Leonas Tursa-Patrimpas.
Nuo 1945 m. pavasario Gedimino būrys reorganizuotas į Gedimino rinktinę. Jos štabas vadovavo Kamajų, Svėdasų, Užpalių, Vyžuonų valsčių partizanų būriams. Rinktinės vadas - majoras Žaliauskas, nepriklausomoje Lietuvoje dirbęs kariuomenės štabe.
Štabo viršininku paskirtas Leonas Tursa-Patrimpas, vadovavimą Gedimino būriui perdavęs Juozui Kemekliui-Rokui.
1945 m. vasarą Kaniūkų šilelyje įvykęs didelis partizanų vadų susirinkimas - dalyvavę apie penkiasdešimt būrių vadų nuo Antalieptės, Jūžintų, Kamajų, Užpalių, Antazavės ir kt. Tada ir įkurta Kunigaikščio Margio rinktinė, veikusi Utenos rajono šiaurėje ir Rokiškio rajono pietrytinėje dalyje. Nuo 1946 m. ji prikausė Vytauto partizanų apygardai. Pirmas rinktinės vadas - Antanas Kaušyla-Margis iš Kačiūnų kaimo. Jam žuvus, vadu tapo Juozas Kemeklis-Rokas iš Šarkių. Nuo 1950 m. pradžios Kunigaikščio Margio rinktinė priklausė Algimanto apygardai.
Užpalių. Svėdasų, Jūžintų valsčių sandūroje veikė„Beržo" būrys, vienijęs Šarkių, Lėlių, Mažeikiškių, Tatuoliškių, Vygėlių, Vainaikių ir kitų kaimų vyrus. Vadas - Pranas Kemeklis-Tėvas iš Šarkių,
Degėsių miške gimė „Audros" partizanų būrys, savo gretose sutelkęs lčiukų, Žaibiškių, Degėsių, Gailiešionių jaunimą Būta čia vyrų ir iš tolimesnių vietovių - nuo Bikūnų, Daugailių. Vadas - Feliksas Stasiškis-Smūgis. Jam 1949 m. žiemą žuvus, vadu tapo Jonas Abukauskas-Siaubas. Vėliau, apie 1952 m., būriui vadovavo A. Kazakevičius iš Bikūnų kaimo.
Miškinių miškelyje prieglobstį susirasdavo „Alaušo" būrys. Kovotojai - iš Trumpalių, Pasalių, Plepesiškių kaimų, Užpalių vienkiemių. Vadovavo jiems Pranas Pašilys-Palubys.
Remeikių, Tervydžių, Šarkių, Vanagiškių ir kitų kaimų vyrus į „Ąžuolo" būrį kuriam laikui buvo sutelkęs J. Kemeklis-Rokas. Paskelbus amnestiją, beveik visi šio būrio vyrai legalizavosi. Dalis partizanų, ne visai pasitikėdami valdžios pažadais, paliko savo būrį  ir mėgino tyliai įsitraukti į įprastą gyvenimą, bet dauguma pateko į gudriai saugumo paspęstus spąstus: vieni nuo kitų susižinodavo, kas kur „padirba" dokumentus, žinoma, ne veltui. Tačiau netrukus paaiškėdavo, kad buvę partizanai laikinus pasus buvo gavę iš ... saugumo rankų. Pasekmės aiškios: areštąi, kalėjimas, lagerio duonelė ...
Kaip jau minėta, kai kurie vyrai tenorėjo išsaugoti savo gyvybę ir slapstėsi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Štai ką pasakojo Galinių kaimo gyventojas Juozas Melaikis: „1944 m. pradėjau partizano gyvenimą, kuris truko iki 1947 m. gruodžio mėnesio. Su manimi buvo brolis Jonas. Netrukus susidarėme septynetas vyrų: Stasys Kazickas iš Šeimyniškių, Albinas Gabė ir Juozas Pranckūnas iš Užpalių, Buitvydas iš Galinių kaimo, mudu su broliu... Vadovauti šiam būreliui buvo pavesta man. Įsitaisėm slėptuvę mūsų sodyboje, ūkiniame pastate, kur buvo šulinys. Anga į mūsų slėptuvę - iš šulinio, prie pat vandens. Kai kareiviai, ieškodami „banditų", strypais badydavo žemę, keikdavosi, mes viską labai gerai girdėdavome, bet mūsų slaptavietės aptikti jie neįstengė. Savo vyrams aš vis tvirtindavau:
- Vyrai, iškilus pavojui, ginsimės, bet šiaip, be reikalo, kareivių nelieskit! Mūsų tikslas - išsaugoti savo gyvybę!"
Partizanams reikėjo „akių ir ausų", todėl buvo ieškoma sąžiningų, patikimų žmonių. Ryšininkai teikdavo miško vyrams žinias apie įgulos, NKVD bei skrebų būrių judėjimą, padėdavo apsirūpinti vaistais, popieriumi, platino atsišaukimus ir partizanų spaudą, padėjo palaikyti ryšį tarp atskirų būrių ir t. t. Daug partizanams padėjo Užpalių krašto vyrai bei merginos, rizikuodami savo gyvybe, sveikata, laisve, šeimų likimu. Tokie žmonės - tai Danutė Petronytė-Čigonaitė, Pranas Šukys-Jurginas, Pranas Paršiukas-Voversis, Ona Vanagaitė-Lapinskienė-Pempė, Genė Vanagaitė-Putrimienė, Antanas Vanagas, Juozas Juodelė-Barzda, Bronius Vilutis...
Nepaisydami pavojų, jie ėjo pasirinktu keliu. Kai kurie iš jų pateko į lagerius, o kai kurie paaukojo ir gyvybę. Ryšininkas Stasys Žibėnas iš Biliakiemio, Kauno universiteto studentas, vykdydamas užduotį - gabendamas žinias Užpalių krašto partizanams, pateko į Pasalą Užpalių-Šeimyniškių kelyje ir žuvo.
Nevalia užmiršti ir iš Tervydžių kaimo kilusios Bronės Pajedaitės, dantų gydytojos, gyvenusios Kaune. Prasidėjus Lietuvoje Partizanų judėjimui, ji neliko abejinga - padėjo „miško broliams" - parūpindavo vaistų, pagal išgales taisė dantis. Jautė, kad gali buti suimta, tad buvo viskam pasiruošusi. Artimiausia jos drauge Veronika Žvironaitė iš Galinių kaimo žinojo, jog Bronė savo plaukų „liokanoje" slepia arseno ar cianido. Paskui nuodus Įsitaisiusi dantyje. 1945 m rudenį buvo suimta. Nė vienam iš artimųjų nebuvo leista su ja pasimatyti ar gauti kokių nors žinių. Tik 1946 m. pradžioje Kaune pasklidusi žinia, kad kalėjime nusinuodijusi dantų gydytoja...
Jau nuo 1945 m. partizanų vardu, kartais aprengti netgi žuvusių partizanų uniformomis, Lietuvoje veikė KGB agentai smogikai. Buvo dažnas reikškinys, kad KGB agentai stengdavosi įgauti partizanų pasitikėjimą ir patekti į būrius, kad vėliau čia atliktų juodą Judo darbą. Tai padaryti pasisekė ir Užpalių saugumui. KGB agentu Jonu Veteikiu, atseiti ištrūkusiu iš saugumo nagų, patikėjo „Alaušo" būrio vyrai, turėję slėptuvę Miškinių krūmuose, ir netrukus užtai brangiai sumokėjo - buvo išduoti. Pavyko šiam provokatoriui įsibrauti ir į Galinių kaimo gyventojo Antano Kubiliūno suorganizuotą būrelį vyrų, kurie buvo pasiryžę įsitraukti į aktyvią kovą su okupantais, tačiau nespėjo - 1946 m. rudenį jie Veteikio buvo išduoti. Į prešų rankas pateko Antanas Kubiliūnas, Jonas Daujotis, Jurgis Sasnauskas ir Šimonėlis.
Kurį laiką Vaiskūnų apylinkėse slankiojęs provokatorius Alfonsas Kuklys, žmonių vadintas Mokytoju, nes porą trejetą mėnesių buvo dirbęs Vaiskūnų mokykloje. Jis, kaip prisimena mokytoja Birutė Būgienė, vaidindavęs partizaną, viešai nešiodavęsis ginklą, keikdavęs komunistus, atkakliai lisdavęs prie mokytojų, tikėdamasis ką nors sužinoti apie čionykščius partizanuis Šis KGB agentas rašęs laiškus '„Audros" ir kitų būrių vadams, stengdamasis žūtbūt įgyti pasitikėjimą, „susidraugauti". Bet partizanai su juo į kalbas nesileido.

Tremtinio Vaičiūno namuose buvęs radijas, tad kaimiečiai eidavę pasiklausyti „Amerikos balso". Bronislava Vaškelienė pasakoja:
- Išvien su Mokytoju dirbo ir Kęstutis Šlamas. Jie rengdavosi sužinoti apie partizanus, kokios vietinių gyventojų nuotaikos. Tuo tikslu jie ir įtaisė radiją. Gryčioje, kampe, buvo didelė statinė, ant jos - radijo aparatas. Susirenka čia Vaiskūnų kaimo žmonės - aš su vyru. Elena Gaidytė, Sutkuvienė ir kt. Mokytojas įjungia aparatą, ir pasigirsta „Amerikos balso" diktoriaus balsas: „Laukit... Tuoj ateisim... Išvaduosim..." Tik vėliau supratome, kad aparatas neveikiantis, o į statinę būdavo įlindęs „diktorius" K. Šlamas.
Nieko nelaimėjo Kuklys ir tada, kai atvyko trys jo pagalbininkai - saugumo agentai iš Vilniaus. Jie visi keturi vaikščiodavę, vaizduodami partizanus, kryželiais apsikabinę, suklaupę melsdavosi, mėgindavę dainuoti partizanų dainas... Bet niekas jais netikėję. Matydami nieko nelaimėsią, „pasivazoję iki pavasario", išsinešdino.
Buvo praktikuojami ir „laiškelių pametimai", tokiu būdu siekta kelti nesantaiką būrių viduje, apkaltinti nieko bendra su išdavystėmis neturinčius asmenis. Pavyzdžiui, buvęs „Audros" partizanų būrio vadas J. Abukauskas prisimena: „Vešeikių kaime kareiviai, užėję į vieną sodybą, sėdi pernakt, šiukšlina... Šeimininkė, rytmetį šluodama trobą, randa „pamestą" saugumo darbuotojo laišką, adresuotą partizanui Rožei, kuriame jam dėkoja uz paramą įr duoda nauja užduotį: sunaikinti A. Kuklį. Tas laiškas patenka į mūsų rankas. Jo potekstė aiški: nušauti Rožę kaip išdaviką, o Mokytoju - pasitikėti. Bet tokie saugumo metodai mumsjau buvo žinomi, nenauji". Panašiai norėta sukompromituoti ir partizaną Mierkį, kai, žuvus jo draugui Gruodinskui, šiam pavyko laimingai pabėgti. „Negerai tik, kad bėgai ne į tą pusę. kaip buvo sutarta, galėjom nušauti..." - buvo rašoma irgi „pamestame laiškelyje Mierkiui. Suprato būrio vyrai ir tada, kad tai provokacija.
Metams bėgant, pogrindžio taktika ėmė keistis, atsižvelgiant į sunkias sąlygas, kuriomis teko veikti. Partizanai suprato, kad tikėtis pagalbos iš Vakarų beviltiška. Todėl imta vengti nereikalingų mūšių, pagrindiniu kovos vienetu tapo nedideli, savarankiškai veikiantys būriai, žinoma, kaip ir anksčiau, sujungti į rinktines, o šios - į apygardas.
Kai 1946 m. buvo paskelbta amnestija, nemaža dalis partizanų pradėjo legalizuotis. Liko būriuose tik patys atkakliausi, viskam pasiryžę. Nors daug ir gražiai buvo žadama iš išeinantiems ir ginklą padedantiems vyrams, bet sovietinis melas netruko išaiškėti: daugelis partizanų buvo suimta. Trumpi buvo teismų nuosprendžiai, bet ilgas ir sunkus dundėjimas j Sibiro žemę.

X X X

Krauju aplaistyta Lietuvos žemelė. Daug matė miestelio aikštė. Čia, netoli šv. Florijono paminklo, buvo numetami žuvusieji ir laikomi keletą dienų, o po to, dažniausiai naktį išvežami ir užkasami tai prie Užpalių kapinių ar Krokulės esančiuose pušynėliuose, tai žvyrduobėse priešais Šeimyniškių kaimą.
„Mūsų bendras pageidavimas, - rašė partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, - kad tuomet, kai Lietuva atgaus laisvę, kiekviename miestelyje, toje vietoje, kur buvo išniekinti lavonai, būtų pastatytas kryžius ar paminklas".
Tai šventas noras. Užpalėnai suprato toki priesaką. 1995 m. birželį šalia Užpalių kapinių atidengtas įspūdingas paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę. 1997 m. vasarą Šarkių kaime pašventintas paminklas laisvės kovotojams, o tų pačių metų rudenį - kryžius Kušlių kaime.
Nesiliaujant partizanų kovai, saugumo vadai su parankiniais nežinojo, kaip čia dar labiau įbauginti žmones.
„1947 metų rudenį Užpalių gimnazijoje ir pradinėje mokykloje sugalvotas „antibanditinis vaikų auklėjimas", - rašo savo prisiminimuose O. Aglinskienė. - Kai Šeimyniškių kaime prie Alaušo, Kiliulio sodyboje, buvo sudeginti du partizanai - A. Lukošiūnas ir jo bendražygis, atvežė juos, nepaprastai baisiai atrodančius, pabruko miestelio rinkos viduryje ir pradinukus, gimnazistus bei mus, mokytojus, atvedė pasižiūrėti. Man tada buvo 24 metai, bet be pasibaisėjimo ir ašarų negalėjau pro juos praeiti".
Išniekintus artimųjų lavonus namiškiai nežinia kokiu būdu susiieškodavo ir dažnai nakčia palaidodavo Užpalių arba kaimų kapeliuose. Partizanų palaikus buvo priglaudusios Gaižiūnų, Likunčių, Trumpalių, Pladiškių ir kitų kaimų kapinaitės. Atgimimo laikais dalis jų perlaidota Užpalių parapijos kapuose. Deja, dar yra nesurastų, artmiesiems nežinomų partizanų kapų...

Baisaus okupacinių jėgų pykčio prasiveržimo ir nežmoniško susidorojimo su beginkliais gyventojais pavyzdys - Kuprių kaimelio tragedija. B.Vaškelienės pasakojimas „1946 m. kariuomenė ir skrebai užplūdo Kuprių kaimelio gyventojo Balio Juodelės sodybą. Čia, serbentyne, buvusią partizanų slėptuvę pamatė su kareiviais buvusi „katiuša" ir norėjo pranešti apie tai saviesiems. Partizanai ją nušovė. Įsiutę atėjūnai sušaudė ne tik slėptuvėje buvusius du partizanus, bet ir įvykdė žiaurią egzekuciją. Tądien buvo sušaudyta vienuolika begiklių kaimo gyventojų: Juozas Lapinskas, Kostė Lapinskienė, vienų metų mergytė Tamira Lapinskaitė, šių namų bobutė, Antanas, Juozas ir Vytautas Lapinskai, Balys Juodelė, Nikodemas Kurpis, Bronius Vygėlis. Norėjo kareiviai sušaudyti ir Antaną Tuskenį, bet leitenantas liepęs jo nebeliesti. Matyt, aukų jau užteko... Visus nužudytuosius palaidojo bendrame kape Kuprių kaimo kapinaitėse”.

„Užpaliai mūsų svajonių kraštas“. Stanislovas Balčiūnas ir Vanda Kuliešienė. 1999