Antanas Namikas (1887 10 10 (22) Užpalių vls. Gaigalių kaime - 1980 12 30 Kaune, palaidotas Užpaliuose). Pedagogas, kraštotyrininkas, Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas. Mokėsi Užpalių pradinėje mokykloje, Palangos progimnazijoje, Liepojos gimzijoje. Tėvai paremti negalėjo, tad uždarbiavo, mokydamas kitus. Įstojo į Kauno kunigų seminariją, bet ją metė. Išlaikęs mokytojo egzaminus, nuo 1908 iki 1958, su pertraukomis, dirbo pedagogo darbą: mokytoju, direktoriumi, inspektoriumi Rokiškio, Skapiškio, Radviliškio, Utenos, Ukmergės, Dusetų, Pakruojo, Salų mokyklose. 1912–1917 neakivaizdžiai studijavo Maskvos imperatoriškajame archeologijos institute, apgynė disertaciją ir gavo diplomuoto archeologo vardą. Laisvalaikiu rinko archeologinius radinius, tautodailę, senienas ir 1929 metais įkūrė Utenos kraštotyros muziejų. A. Namikas turėjo nemažą archeologijos pavyzdžių rinkinį, retų leidinių. Visa tai padovanojo kuriamam muziejui. Apskrities valdyba muziejui skyrė nedidelį kambarį naujoje Utenos pradinėje mokykloje (dabar – Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija). Antanas Namikas už savo pinigus pirkęs eksponatus, bet daugiausia jų sunešę žmonės. Mokytojai buvę aktyviausi eksponatų fundatoriai. 1940 metais muziejaus registracinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų. Dar tiek pat jų mokyklų inspektorius laikė namie. Deja, per sovietų ir nacių okupacijas daug kas buvo sunaikinta.
Į 1948-1950 metais atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus sugrįžo tik maža dalis A. Namiko surinktų vertybių. 1951 rudenį buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Gyvenimą tremtyje A.Namikas aprašė atsiminimuose “Migratio in Orientem” („Pasitraukimas į Rytus”). 1956 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas dukteris ir seseris Klaipėdoje, Kaune, Anykščių rajone. Mirė 1980 metais. Palaidotas Užpalių kapinėse.
Antanas Namikas buvo paruošęs monografijas apie Užpalius ir Uteną, bet dėl lėšų stokos, jos nebuvo išspausdintos, karo ir suiručių metais dingo. Dar būdamas tremtyje, išvertė Hermano Vartbergės kroniką. Mokėdamas keletą kalbų (lenkų, rusų, lotynų, vokiečių), vėliau išvertė ir Vygando Marburgiečio ,,Naują Prūsų kroniką“, ,,Senąją Livonijos kroniką“, ,,Eiliuotą Livonijos kroniką“, Petro Dusburgo ,,Prūsų žemės kroniką“. Vertimai liko rankraščiuose ir mašinraščiuose. Jo biblioteką ir rankraščius duktė Verutė Čarneckienė perdavė Utenos kraštotyros muziejui.
